atsimenu kai kartą buvo tyla ir po jos visuma. tądien niekas gražiau ir neatrodė, nes visos šviesos, primenančios tylą, švytėjo iš širdies, kurią nebyliai bastėme stalčių kampučiuose. bastėmės ir su vėju, barstėmės daugiau nei retas tų, kurie suvokė eigą žodžių išlikimo. atsimenu, kad tądien buvo audra, bylojanti taiką mumyse, kurios niekaip nesugebame atverti sau. atsimenu, kad daugybę sykių uostėme prakaitą ir bijojome apakti nuo lietimosi prieš vėją. atsimenu, kad daug ir muistėmės. kaip mums negerai, kaip mums skauda, kada gana kvėpuoti, kada liautis šypsotis, kada liautis būti tavimi, kada sodinti daržus, kada gyventi dabartimi, kada nustoti būti atskiru kiemu, rudeniui ir žiemui, ir dalintis bendru turtu??? k a d a ? ir buvome akli, kaip minkštikliai indams, nors kažin ar nuo tokio gausaus chemijos kiekio šie atgautų regėjimą, ir svarstėme kada geriausiai ieškoti taikinio ar nuokrypio nuo sudėtingų atsakymų. galvojome, kad vieni ir tie patys išprotėjome. nuo savo kvėpavimo.
nepakartojama, ačiū!
AtsakytiPanaikinti