O gal mes tik norime būti

bučiuoti. bučiuoti. bučiuoti. bet pankai nesibučiuoja. kas tokie? o kaip seni pažįstami? ar jie velkasi kartu, net jei dviračiais užstotas takas..? ar jie žybsi dantimis lyg vienas kitam geltų? ar jie dairosi aplink, kad galėtų laisvai ir niekieno visiškai niekieno nedraudžiami suspausti delną tylos? ar juda juokingai lyg priklausytų įvarčių komandai? ar juda taip, lyg norėtų suspausti priešininką ir įrodinėti rankų pakėlimui ir paspaudimui gabalėliui debesies? ar klaustukais dabinasi antakius, ar antakiai žymi klaustukų teritoriją? o kaip lemiami komentarai ir jų neveiksnumas? o kaip jų veiksnumas ir jų nebuvimas? o kaip turtas ir grobis? virtimas jo ar josios grobiu ir noras nusinuodyti, nes buvimas kito asmens kailyje žymiai patrauklesnis. ir taškas, keistai, jog jis. atrodo, kad amžiams būtume kopę link klausimų ir niekaip nepasiekę viršūnės! tačiau, kas jei noriu klausti daugiau, čiulpti gyvastį iš kaklo ertmių, bėgti link kioskų ir dairytis autoavarijos požymių, o gal tiesiog gulėti po pušimi ir pačiai ja virsti, nes niekaip nesuprantu kaip įmanoma nesibučiuoti tapus panku. tapus sapnu reikia susapnuoti mylimąjį arba jį vaizduoti kaip tai darydavo viduramžiuose, kad pasiektum auką, kuriai priklausai. argi esi pankas? ar auka? ar siluetas, gelbstintis TĄ nuo saulės? ar didžiosios raidės, kurių nebeliko žemėje? o gal gal... m e s   tik norime būti    p a n k a i s   ir to mums pakanka iki pilnos ryto saulės.