Rudenio gatvė

Rudenio gatvė - taip skambėjo, dažnai vasariškų sielų lankoma, pusiaukelė, arba kryžkelis, kuriame susitikdavo mišrūs vėjai. Vėjuose dar pagaudavau savo nemėgstančius garbanotis plaukus ir jų ryžtą veltis prieš artėjančias audras. Rudenio gatvėje dažnai būdavo užkandžių, panašių į morkų čipsus, morkų kukurūzus, morkų įdaru užpildančius šokoladinius sausainius, morkų čiulpinukus, morkų virtinukus, morkiškus šešėlius, pačias, beabejo, morkas, mėginančias išsisukti iš svaigulingo pirkėjų rajono. Nors čia veikiau buvo svajonė, ypatingai tais atvejais, kai pykindavo nuo vasariškų naujovių ir pripurkštų vaisių. O gal tik mano smegenimis naudojosi ir purškė pigiais aliejais. Rudenyje dar sutikau badaujantį poetą, jis kalbėjo kiek naiviu tonu ir bailiai dairydavosi išgirdęs ratų cypimą, šis mane ir supažindino su rudeniška gaiva, kurioje paskendau tarp paltų lietaus. Nors nuotaika bjuro ir bandžiau išlaikyti šypsningą mimiką, visgi atėjo metas ir man tapti poetiškai verksminga. Tik kokiu tikslu, klausi, ane? Paprasčiausiai nesuvokiau, jog man bėgant nuo pavojų, kurie turėjo užklupti mano vasariškai gaivią sielą, suvokiau, jog jau buvau patekusi į visą sukūrį, kuriame trūko tik manojo pritarimo.

Rudenio gatvė žymėjosi teritorija, kurioje kūrėsi nauji geltonai pilkšvi namai, nors spalviškai tai neįmanoma, tačiau jų buvo apstu ir žodis daugybė numenko prieš jų kūrimąsi. Toje gatvėje gyveno kuo keisčiausi žmonės, pasižymintys baime skleistis ir kalbėtis potyrių kalba. Viena Onos, kuri prekiavo morkiškais sausainiais, kaimynė Greta buvo atidi naujiems žmonėms, tačiau bijodavo ne tik su jais labintis, bet ir būti greta jų ar lenktis jųjų bacilomis. Greta mėgo skabyti rudeninius lapus ir tai darėsi vis labiau jai priimtina veikla, kurioje ji galėjo nepastebimai tapti pastebima. Jos ypatingas balso tonas, kiek pasakojo Ona, veržėsi iš uždarytų durų, kurių širdimi ji nesugebėjo atverti ir vis dar bijojo būti skaitoma. Akys, blausiai gelsvos, maišytos su mėlynu atspalviu, žibėdavo vos tik pamačius naujus kalendorius, primenančius, jog atėjo šaltasis metų laikas. Taip pat ji žavėjosi atvirukais, kurie prabildavo keistomis frazėmis. Ona net buvo pasivogusi kelis, kad šiuos parodytų man. Vienas skambėjo taip : „būkime rudeniu ir žiema, kad abiejų kiemai būtų nukloti sidabrinėmis padangėmis.“ Arba – „žydėsiu tavo kojomis, užklosiu tave nosimis, bijosiu tavęs per arti, kad tik žinotum, kaip toli esi.“

Antroji kaimynė Rusnė, Gretos giminaitė, buvo smagiai išprotėjusi dėl bendravimo, ir priešingai nei trečios eilės pusseserė, čiauškėjo sunkiai tramdoma ir nesileisdama patylėti. Ji taip pat smagiai kolekcionavo namiškių nuotraukas ir juos „prievartaudavo“ dėl jųjų stokos. „Na, žinai, nors gal ir atvirkščiai – nežinai kada tie artimieji nusikirps grifką, pasipuoš spalvinga suknele, susileis heroino, o gal nusiskųs plaukus plikai. Net mano vyriškis, šiuo metu už Atlanto rinkdamas savąją kolekciją, privalo siųsti savuosius išorinius pokyčius. Galbūt tai ir nenormalu, bet geriau turėti tokio kiekio nuotraukų nei skinti niekam nereikalingus lapus.“ Ji net keletą kartų buvo stipriai susikivirčijus su kaimynais ir tais pačiais artimaisiais dėl paslapčių skleidimo, pastovaus klykavimo ir emocionalumo, didelio garso kalbų ir muzikos sriūbavimo, primenančio pačios šeimininkės arijas. Šioji kaimynė nenešė jokios atgaivos rudenio gatvei, bet buvo didžiausia paltų maniakė ir juos kolekcionavo taip pat atidžiai ir vildamasi, jog jie aprūpins tolesnes kartas.

Rudenio gatvė pasižymėjo ne tik plačiu margumynu žmonių, kurių, deja, neteks išvardinti ir apibūdinti, tačiau ir nemažu kiekiu poetų viršvalandininkų. Šie įgavę keistai ilgą pavadinimą asocijuosi su viršvalandžiais, tačiau nemažai laiko paskirdavo rudenio plėtrai ir skleidimui žodžių vaga. Būtent todėl vienas jų, supažindinęs mane su šiuo rajonu, ir pasiūlė didelę galimybę būti rudenio gatvės puoselėtoja, kuri galėtų apipaišyti pastatų sienas nuostabiais žodžiais, primenančiais patį kaltininką. Rudenio gatvė išties buvo per blyški tokiam sezonui gyventi, tačiau ir per ryški tikrąjai žodžio reikšmei. Joje buvo galima sutikti pseudo-cirkininkų, kurie save laikydavo tikriausiais ir sumaniausiais šios srities darbdaviais, nors pinigų, beje, neimdavo. Juokdavosi iš gyvenimiškų situacijų, nutikusių jiems patiems. Rudenio gatvė priminė apsodintų medžių krūvą ir ištęstą namų visumą, kuri netelpa į norimas valdas. Gatvės pavadinimas ir kilo nuo krentančių lapų visumos, kurie neužšaldavo siaučiant didžiausiems vėjams ir krentant snaigių gniutulams. Joje apsigyvendavo ir benamiai, ir įkyrios mušeikos, tvirtinančios anarchijos galią. Ir sadistai, ir vagišiai, perprekiaujantys Onos morkėtais sausainiais bei suktai apgaudinėjantys vaikus ir senuosius. Čia gyveno ir virusai, ir žaidimai, ir lietimai, ir dainos, ir lopšinės, ir norai, ir baimės ar drąsos, ir begėdiški skauduliai pilvuose ar taukuose. Čia gyveno nemirštantis ruduo ir viskas jame susiliesdavo į visumą, kuri tapdavo tik dar vienu prieglobsčiu tiems, kas marindavo vasaros saulėgrąžas. Čia gyveno žodžiai.