Palydint vasarą arba kaip tapau sapnu

Tolyn matėsi atšvaitai, tikėjausi juos nuvilti savo pasirodymu ir pridengimu kūnu, kurį mačiau žvaigždėms besiskleidžiant. Tolyn atrodė, kad tik mes dviese ieškom skirtingų atkarpų kaip išplaukti. Kaip atplaukti, kaip rasti jūrą, kaip išsivaduoti iš savęs ir taškytis audromis, kurių nepriima kitos visatos. Skundėmės ir dejavom nematomais laivais, vienas kitą vadavom kol supratau, kad tu įgavai kitą kūną, o aš kitą širdį. Tada nutilom amžiams, nes skirtingose erdvėse nesuvokėme kaip galime grįžti į pradžią, kurioje niekas nesikeitė iki tol. 

Tolyn matėsi atšvaitą, o gal siluetą, primenantys gamtos reiškiniai, neįžiūrėjau, trūko tik geresnio regėjimo, nors Mažasis Princas mane kalbintų kitaip ir įtikėtų kitais rašmenimis. Tolyn nesimačiau aš, neturėjau jokio apsiausto nuo lietaus ir glusdavau kopų lygumose, dar kartais sudrumsdavau poilsiautojo veiklą ir nuspirdavau kibiriuką vandens ar puspilnį butelį šalto alaus. Norėjau matyti save iš šalies, bet pakako vienintelio vaizdinio, kuriame nesimatė nieko, primenančio mane. Apsistojau laive, į kurį atmušdavau savo likimą ir laukiau. Tolio, geresnio matomumo, širdies, tekančios lygiai taip pat kaip ir anksčiau buvome bendravę, ir gal tų sakinių, kada brisdavome iš jūros ir radę pakrantę šokdavome prieš saulėtekį. Briskime tolyn..