PASAKA APIE MEILĘ ARBA KAIP JAUSMAI LINDI PO LOVA

Jūros paklodėse sutikau meilę. Meilės garbanos plaikstėsi prieš nubalintus krantus, atplaukiančias svajas. Negyvenamose salose, kurios sutilpo viename krante, regėjau šviesiai rusvų garbanų kupetas. Tos garbanos priminė vasaros lengvas naktis, kuomet naktys susikabina rankomis ir išdavikiškais žvilgsniais palydi dienų prisiminimus. Jūros ramybėje sutikau šypseną, kurios nepasiekiau drebančiais iš jaudulio pirštais ir nepajutau kaip toji ramybė gręžiojosi į mano žvaigždėtas panages. Esant keistoje ekstazėje nenorėjau sau prisipažinti kaip ilgai rakinau savo turimus jausmus, kaip naiviai tikėjausi būti nepaliesta, nepažinta, neidentifikuojama meilės kalba, kuriai ilgesys stipriai atsimušė į kančias, besikuriančias sielos namuos. „Aš atpažinau seniai prarastą žemėlapį ir raktą atradau,“ - mintyse kartojau vis, tik niekaip rasti laiko tam nesugebėjau. Bet laikas tapo geru pašnekesių atstovu, kai meilės kainą garbanų tankmėje atlydėjau. Ir jūros paklodėse aš sutikau meilę. Nors vardas man tik raidėmis kvepėjo, aš justi meilę, iš po lovos, visai kaip baubas, artėjančią, jutau. Ir taškuose ar kablelių begalybėje man nepatogu reikšti meilės vardus tokiuose rėmuose, raidžių pasaulyje, įspūdžių gretimuose kiemuose. Man nepatogu iš savęs išvirsti ir sekti pėdomis, kurias toji Meilė pasauliui paliko kaip ženklą, kad pavasaris grįžta. Ir Meilė dabar didesnė tik dėl to, kad pėdos be karpų, kad pėdos su dangaus gabalėliais, auksinėmis žvaigždžių dulkėmis. Ir mano vidus, kada kopos prabilo, prašūkčiojo pusvalandžių tarpais, susprogo, matyt iš atrastų žvilgsnių toje meilėje, matyt iš keisto maudimo pilve, matyt iš trankių dainų nuotrupų, atriedančių iš atmintyje užstrigusių melodijų, matyt iš to, ką kambaryje palovėje laikau – pilną kekę neprabilusių pasakos eilučių; matyt iš to vidus ir sprogte sproginėja, kai amžių amžiais žmogų lydi meilės muzika. Muzika, kurioje maudosi visi, kas gali jausti kitą sielą, kitą tokią velniškai dievišką sielą.

Mano meilė, kuriam rašau pasaką, yra netoli sapnų labirinto. Jame mes kiekvieną vakarą susitinkame, kai tik laikrodyje rodyklės pasisuka ties aštunta valanda vakaro. Lygiai aštuntą mes išbandome savo jausmus, paverčiame juos savo planetomis ir su šaukštu deguto maišome aplink jas, kol lieka tik mėlynės ant pirštų. Uogos. Kartais kerpamės po sruogą ir dailiai trumpiname pamokas, kurių pavidalai šmėžavo sielose. Mintimis sugrįžtame į tą naktį, kuomet jūra neišvengiamai šėliojo aplink mūsų pėdas. Tikriausiai šokte šoko dar vieną valsą... Iki dabar palovyje lindi šešėliai ir jų išmaitinti neišgaliu. Savo širdimi juos tik globoju, kartais paglostau, jei šiems labai skauda ir tykiai užmiegu prie jų permatomų rankų. Tik ar mano meilė mokėjo mylėti savo šešėlius, juos globoti, retsykiais suderinti jų rankose esantį panagių turinį, tik ar ji nepasivogė pasakos iš mūsų bendrų šešėlių, susapnuotų sapnų esant atskiruose mėlynių likučiuose? Ar toji meilė vis dar taip pat dailiai derina garbanas ir kartais per stipriai skriaudžia antakius juos šukuodamas, lyg šie būtų tik dar vieni maištingi kiemo vaikai?

Mano meilės galbūt niekada ir nebuvo, galbūt egzistavo tik tuomet, kai rašiau jam eilėraščius, eilutes, kurias slėpiau nuo tėvų, skiepijau visus aplink save sapnuotomis istorijomis, gaudžiau laiką burbuluose paskendusiomis rankomis..? galbūt egzistavo tik tuomet, kai jį patį aprašinėjau savo sielos namuose, kai jį patį maišiau su jūrų audromis, ir galbūt tuomet jis ir dėjosi būsiąs Meile, tikrąja poetų užgaida..? „Bet jausmai ir šešėliai niekur nedingsta, - kartą kalbėjo jis, - jie bendrais saitais palydi vienas antrą į lovą ir susisupę pataluose ruošiasi ketvirčiui miego. Niekur nedingsta varvančios iš laimės ašarų akys, niekur nedingsta širdyje užmigusi poezija ir niekur nepradingsi nei tu ar aš. Mes tik manome, kad dingstame skaičiams pametus seką, o raidėms iširus. Mes tik manome, o juk jausmai ne mintyse dygsta, ne ten jų daržas ar tinkamas vėjelis.. o dabar žiūrėk! – ir jis siekia rankomis apglėbti bangas, klaikiai derančias prie jo kelių. Jis tik siekia numegzti rankomis tiltą iki kito meilės bagažo.