PASAKA APIE MEILĘ ARBA KAIP JAUSMAI LINDI PO LOVA
Jūros paklodėse sutikau meilę. Meilės garbanos plaikstėsi prieš nubalintus krantus, atplaukiančias svajas. Negyvenamose salose, kurios sutilpo viename krante, regėjau šviesiai rusvų garbanų kupetas. Tos garbanos priminė vasaros lengvas naktis, kuomet naktys susikabina rankomis ir išdavikiškais žvilgsniais palydi dienų prisiminimus. Jūros ramybėje sutikau šypseną, kurios nepasiekiau drebančiais iš jaudulio pirštais ir nepajutau kaip toji ramybė gręžiojosi į mano žvaigždėtas panages. Esant keistoje ekstazėje nenorėjau sau prisipažinti kaip ilgai rakinau savo turimus jausmus, kaip naiviai tikėjausi būti nepaliesta, nepažinta, neidentifikuojama meilės kalba, kuriai ilgesys stipriai atsimušė į kančias, besikuriančias sielos namuos. „Aš atpažinau seniai prarastą žemėlapį ir raktą atradau,“ - mintyse kartojau vis, tik niekaip rasti laiko tam nesugebėjau. Bet laikas tapo geru pašnekesių atstovu, kai meilės kainą garbanų tankmėje atlydėjau. Ir jūros paklodėse aš sutikau meilę. Nors vardas m
